Vladas Švipas: vienintelis lietuvis Bauhauze
Nacionalinėje dailės galerijoje iki 2027 m. sausio 17 d. veikia paroda „vladas švipas: pušalotas > bauhaus > kaunas > new york“ (kuratorė Marija Drėmaitė, 5 salė, 3 aukštas). Vladas Švipas (1900–1965) – vienintelis lietuvis, 1924–1926 m. studijavęs Bauhaus mokykloje.
paroda biografinė: ji veda per visą jo kelią nuo Pušaloto iki Niujorko. šiuo įrašu norime ją papildyti – pasižymėjome kelias Švipo mintis apie tai, kaip gyventi, ir nusekėme jas atgal į Desau, kur jos gimė. ten lankėmės ir patys, tad dalinamės savo nuotraukomis.
ne formai, o žmogui
parodoje cituojami paties Švipo žodžiai apie Bauhaus: „čia, bauhauze, aš įsipareigojau architektūrai, ir būtent ne formai, o žmogui. turiniui, o ne regimybei.“
ir dar viena mintis: „mes dirbame tais pačiais objektyviais metodais, kurie taikomi moksle ir technikoje.“ apie tai, kaip mokslas ir laboratorija atkeliavo į namus, rašėme įraše virtuvė – namų laboratorija.
kaip norima gyventi
grįžęs į Kauną, Švipas apie naują gyvenimo būdą rašė spaudoje. straipsnyje „Kultūringos gyvenimo formos“: „prieš pradedant statyti, reiktų visai aiškiai žinoti, kaip norima gyventi.“ ir dar: „kultūringai gyventi galima tik kultūringai įrengtuose namuose.“
jam reikėjo ne monumentalių salonų, kasdieniame gyvenime nereikalingų, o namų, kuriuose būtų galima „higieniškai, gražiai ir taupiai gyventi“ – dirbti, gaminti valgį, valgyti, miegoti, ilsėtis. straipsnyje „Butas egzistencijos minimumui“ jis Lietuvos skaitytojams pristatė Frankfurto mažųjų butų parodą: nedidelį, bet gerai suplanuotą butą.
virtuvė ir valgomasis kartu
1933 m. knygoje „Miesto gyvenamieji namai“ Švipas siūlė tai, kas šiandien atrodo savaime suprantama: „didesnėje virtuvėje pasidaryti nedidelę nišą valgomajam stalui ir keletui kėdžių pastatyti arba didesnio valgomojo nišoj įsirengti mažą virtuvėlę.“
ir dar: „valgomojo didelio nereikia. daug jaukiau galima jaustis gražiai įrengtoj mažoj patalpoj, negu didelėj, bet blogai įrengtoj.“ atvira virtuvė su valgomuoju – idėja, kuri Kaune buvo išsakyta jau prieš devyniasdešimt metų. o knygos nuotraukose – plieninių vamzdžių kėdės, kaip Bauhause.
iš kur tos idėjos: Desau
Švipas studijavo tada, kai Bauhaus persikėlė iš Veimaro į Desau ir 1925–1926 m. pagal Walter Gropius projektą iškilo naujas mokyklos pastatas. idėjos apie šviesą, higieną ir funkciją čia virto architektūra.
Švipo mintis lengviau suprasti pamačius vietą, kur jos gimė. visas maršrutas – įraše Bauhaus Vokietijoje: ten, kur prasidėjo modernizmas.
studentų bendrabutis su mažais balkonais – gyventi, dirbti ir susitikti buvo galima viename pastate. ta pati mintis, kurią Švipas vėliau rašė apie mažą, bet gerai suplanuotą butą.
spalva kaip erdvė
Bauhause Švipas mokėsi Vasilijaus Kandinskio sienų tapybos dirbtuvėje. 1925 m. jis parengė Kandinskio namo ateljė Desau sienų spalvinę schemą. ji nebuvo įgyvendinta, bet 1927 m. publikuota įtakingoje Gustav Adolf Platz knygoje apie naujausią Vokietijos architektūrą – tai bene pirmas lietuvio architekto paminėjimas tarptautiniame modernizmo kontekste.
Kandinskis gyveno ir dirbo Desau meistrų namuose, kuriuos taip pat suprojektavo Gropius. aukšti ateljė langai, šviesa ir spalvos, kurios ne puošia, o skaido erdvę – tai, ko mokėsi Švipas.
mėlyna siena, raudonas turėklas, balta lubų plokštuma: spalva čia rodo, kur eiti ir kur prasideda kitas aukštas. meistrų namų laiptinė Desau.
kėdės
Bauhaus aktų salės kėdes suprojektavo Marcel Breuer: plieniniai vamzdžiai ir audinys, nieko daugiau. tuo pat metu jis sukūrė ir savo pirmąjį plieninių vamzdžių fotelį – sakoma, kad mintį davė dviračio vairas.
fotelis vėliau buvo pavadintas Wassily – Vasilijaus Kandinskio, Švipo mokytojo, garbei. lengvas, skaidrus, sukurtas serijinei gamybai. Kauno spaudoje ir Švipo knygos nuotraukose apie butus vėliau atsirado ne Wassily, bet tos pačios šeimos plieninių vamzdžių kėdės.
parodą lydi Marijos Drėmaitės knyga „vladas švipas: pušalotas > bauhaus > kaunas > new york“ (leidykla „Lapas“).
jei esi Vilniuje – užsuk į parodą, o po jos ir pas mus, į modernist studiją T. Kosciuškos g. 19.
