Du kūrėjai, pakeitę mūsų santykį su kasdieniais indais

Kalbėdami apie XX a. modernizmo dizainą, dažniausiai pirmiausia prisimename baldų kūrėjus – tokius kaip Eamesai, Walter Gropius ar Marcel Breuer. Jų pavardės tapo modernistinio dizaino sinonimu. Tačiau indų, stiklo ir keramikos dizaino srityje kūrėjai neretai lieka antrame plane, nors būtent jie radikaliai pakeitė tai, kaip šiandien suvokiame funkcionalius, estetiškus ir prieinamus kasdienius daiktus. Du iš ryškiausių šios krypties meistrų – Hans Theo Baumann ir Wilhelm Wagenfeld – yra puikūs pavyzdžiai, kaip subtilus dizainas gali tyliai, bet galingai formuoti mūsų kasdienybės patirtį.

Šiandien jų darbai atrodo tokie natūralūs, kad net sunku įsivaizduoti laiką, kai indai ar stiklo objektai buvo labiau dekoratyvūs nei praktiški. Baumann ir Wagenfeld tam pasakė aiškų „ne“. Jie parodė, kad paprastumas ne tik gražu, bet ir išlaisvina.

Hans Theo Baumann: geometrinis aiškumas ir tylus rafinuotumas

Baumann estetika atpažįstama iš karto: švarios linijos, aiškios geometrinės proporcijos, be pašalinės puošybos. Bet tas tariamas paprastumas apgaulingas, jo darbuose slypi milžiniškas tikslumas ir jautrumas formai.

Kodėl jis ikoninis?

• Be dekorų, bet ne be charakterio. Baumann išdrįso atsisakyti tradicinių ornamentų (iki tol indai buvo tik su gausiu dekoru), sutelkiant dėmesį į pačią formą. Jis tikėjo, kad daiktas turi „kalbėti“ savo proporcijomis.

• Plastiškai suapvalinti kraštai. Tai jo vizitinė kortelė – subtili įtampa tarp geometrinio ir organiško.

• Universalumas. Jo indai ir stiklo dirbiniai dera skirtinguose interjeruose: nuo modernizmo iki skandinaviško minimalizmo.

• Pramoninis dizainas, kuris išliko elegantiškas. Dirbdamas su Rosenthal, Arzberg, Thomas ir kitais, Baumann sugebėjo masinei gamybai pritaikyti aukšto dizaino estetiką.

Ypatingo dėmesio verta jo kolekcija Brasilia (1971) sukurta Arzberg: šilta, proporcinga, be jokių triukų – tiesiog tobulas kasdienio indų komplekto pavyzdys. Toks dizainas nesensta, nes nepataikauja tendencijoms.

Ką verta žinoti?

Baumann visada siekė balanso: tarp lygių paviršių ir apvalių linijų, tarp funkcijos ir vizualinės tylos. Jo darbai – tai racionalumas, kuris nevirsta nuobodumu. Tai dizainas, kuris įsikomponuoja, o ne dominuoja.

Hans Theo Baumann indai brasilla (1971)

deutsche digitale bibliothek.de nuotrauka

Wilhelm Wagenfeld: Bauhauzo dvasia kasdienybės daiktuose

Jei Baumann kalbėjo tyliai, tai Wagenfeld paliko tikrą manifestą. Jo darbai – tai Bauhauzo filosofijos tęsinys: forma seka funkciją, o geras dizainas turi tarnauti žmonėms. Wagenfeld buvo vienas ryškiausių kūrėjų, sugebėjusių sujungti eksperimentą ir masinę gamybą.

Kodėl jis ikoninis?

• Bauhauzo pramoninio dizaino pionierius. Jis tikėjo, kad visi turi turėti prieigą prie gerai suprojektuotų daiktų.

• Skaidrus mąstymas – skaidrios medžiagos. Wagenfeld ypatingai mėgo stiklą, nes jis „neslepia formos“.

• Tobulos proporcijos. Jo darbai atrodo taip, lyg negalėtų būti sukurti kitaip.

• Drąsus medžiagiškumo tyrinėjimas. Plastikas, stiklas, metalas – Wagenfeld vienas pirmųjų tyrė jų potencialą kasdienybės objekte.

Jo garsiausias darbas – “Wagenfeld lempa” (dar vadinama Bauhaus Table Lamp). Tai viena iš labiausiai atpažįstamų XX a. šviestuvų ikonų: stiklinis gaubtas, pagrindas su tiksliu metalo ir stiklo balansu, proporcijos tokios švarios, kad atrodo lyg matematinis sprendinys. Išskirtiniai indai iš stiklo: arbatinukai, puodukai su lėkštutėmis.

Ką verta žinoti?

Wagenfeld mąstė kaip inžinierius, bet jautė kaip menininkas. Jis sakė, kad dizainas negali būti nei per daug dekoratyvus, nei per daug griežtas – jis turi būti „nuoširdus“. Dėl to jo kūriniai tokie universalūs: jie neatrodo nei seni, nei „retro“. Jie tiesiog… teisingi.

Kas juos vienija?

Nors Baumann ir Wagenfeld dirbo atskirai, jų kūryboje atsispindi bendras XX a. modernistų tikėjimas:

• kad grožis slypi paprastume,

• kad forma ir funkcija yra ne priešininkai,

• kad indai ir buities daiktai nėra smulkmena – jie formuoja mūsų kasdienę patirtį.

Jų darbai nebuvo skirti elitui. Jie buvo skirti gyvenimui: švariam, patogiam, estetiškam.

Kodėl verta juos prisiminti šiandien?

Šiandien, kai dizainas dažnai svyruoja tarp perdėto minimalizmo ir paviršutiniško estetiškumo, Baumann ir Wagenfeld primena esminę tiesą: geri daiktai neišsikvepia.

Wilhelm Wagenfeld stalinė lempa 1923–1924

moma.org nuotrauka

Wilhelm Wagenfeld. arbatinukas 1932

moma.org nuotrauka