Kiek estetikos yra korporacijose?
9/9/20263 min skaitymo
estetika turi ką veikti
Verslo erdvėje daiktai turi gyventi tikrą gyvenimą. Todėl gera estetika turėtų sutapti su funkcija.
Nerūdijantis plienas – vienas iš tų retų pasirinkimų, kuriuose praktiškumas ir estetika eina kartu. Jį paprasta prižiūrėti, galima plauti indaplovėje, jis atsparus intensyviam naudojimui ir ilgai išlieka aktualus: ąsočiai, kavinukai, kavos puodeliai.
Kasdieniam naudojimui verta rinktis ir patvarias medžiagas, pavyzdžiui, akmens masę. Svarbu ne tik forma, bet ir paviršius – tinkamai parinkta glazūra, blizgesnė gali būti atsparesnė kasdienio naudojimo žymėms ir lengviau prižiūrima.
O vintažą galima įsileisti per mažesnes detales: kavos šaukštelius, taures, padėklus ar kitus daiktus, kurie nebūtinai turi būti vienos kolekcijos. Nauji ir seni objektai gali gyventi kartu ir sukurti aplinką, kuri atrodo ne surinkta iš vieno katalogo, o turinti savitumą.
ne viskas turi būti vienoda
Galbūt nereikia bijoti išlipti iš masinių, vienodų servizų. Estetika nebūtinai reiškia, kad viskas turi būti iš vienos kolekcijos.
Kartais būtent skirtingi, bet kokybiški daiktai sukuria įdomesnę ir labiau atpažįstamą aplinką. Vintažinis kavos šaukštelis, nerūdijančio plieno taurė desertui, kavos puodelis, padėklas gali puikiai veikti kartu.
Svarbiausia ne vien tai, kaip daiktas atrodo, bet ar jis kokybiškas, ilgaamžis ir tinkamas tam, kaip bus naudojamas.
Be to, estetiški daiktai turi dar vieną savybę – žmonės mėgsta jais dalintis. Tai nėra priežastis rinktis daiktus vien dėl to, kad jie gerai atrodo socialiniuose tinkluose. Tačiau verta prisiminti, kad tai, kas sukurta su dėmesiu, dažnai ir yra tai, apie ką norisi papasakoti.
konferencijoje galime tris valandas klausytis įdomių pranešimų, bet kitą dieną vis tiek prisimeni, kad kava buvo labai neskani. Į ofisą pradedi nešiotis savo puodelį. Iš pradžių dėl „skanumo“. Vėliau supranti, kad tiesiog nenori gerti iš to, kas stovi bendroje spintelėje. O jei į ofisą, nors ir retai, ateina svečių – virtuvėlėje prasideda maža revizija: kuris puodelis dar atrodo gerai, kuri stiklinė nesuskilusi, ką apskritai galima padėti ant stalo, we have a problem arba net nekreipi dėmesio. Grožio salone pasiūlo vandens, bet jis atkeliauja iš gėrimų aparato stiklinėje, kuri niekaip nesusikalba su marmurine aplinka.
Visa tai – smulkmenos. Bet būtent smulkmenomis dažnai ir prisimename vietas.
Apie verslo įvaizdį daug kalbame per rinkodaros veiksmus, komunikaciją, ofiso naujumą. Tačiau yra dar viena jo dalis – daiktai, kuriuos žmogus mato, paliečia ir naudoja. Ir čia estetika tampa ne dekoracija, o verslo patirties dalimi.
o kur vintažas?
Iš kokio puodelio geria darbuotojai? Kaip atrodo stalas, prie kurio vyksta susitikimas?
Tai gali atrodyti kaip smulkmenos. Tačiau būtent iš jų susideda fizinė patirtis.
Apie tvarumą versle kalbame jau seniai ir daug. Perdirbtas popierius, daugkartiniai puodeliai, tvaresnės pakuotės, atsakingai parinktos medžiagos – visa tai tapo šiuolaikinio verslo kalbos dalimi. Tačiau kiek tvarumo yra tame, ką jau turime?
Ar biure vis daugiau atsiranda vintažiniai indai, baldai? Daiktai, kurie iškart išsiskiria savo autentiškumu, istorija ir gali būti naudojami dar daugelį metų?
Kartais tvarumas prasideda ne nuo naujo daikto, kuris yra „tvaresnis“, o nuo klausimo, ar mums apskritai reikia naujo. Vintažinis daiktas čia gali būti ne kompromisas tarp estetikos ir tvarumo, o būdas turėti abu. Jis suteikia aplinkai charakterio, istorijos.
Galų gale estetika versle nėra apie brangius daiktus ar siekį, kad viskas būtų tobula. Ji labiau apie sąmoningą pasirinkimą – ar tai, ką matome ir naudojame, dera su tuo, ką verslas nori pasakyti apie save.
Jeigu prekės ženklas kalba apie kokybę, dėmesį detalėms, dizainą ar tvarumą, galbūt tai turėtų atsispindėti ne tik jo komunikacijoje. Galbūt kuo daugiau verslo persikėlė į ekraną, tuo svarbesnės tampa tos fizinės patirtys, kurios liko.
Nes estetika nebūtinai turi būti pastebėta. Kartais pakanka, kad ji būtų pajusta.
