modernist Vilniaus modernizme

Vienas ryškiausių tokio požiūrio pavyzdžių – Antakalnio kolonija.

Kodėl Vilniaus modernizmas kitoks?

Tarpukariu Vilniaus architektūrinę raidą stipriai lėmė geopolitinė situacija. Skirtingai nei Kaunas, tapęs laikina sostine ir gavęs finansinį impulsą modernizacijai, Vilnius prarado sostinės statusą ir tapo periferiniu Lenkijos Respublikos miestu. Čia labiau buvo saugomas istorinis paveldas – barokas, senamiestis, o nauja statyba vystėsi lėčiau ir atsargiau.

Tai atsispindi ir skaičiuose: Kaune tarpukariu buvo išduota apie 7000 statybos leidimų, Vilniuje – tik apie 1500. Tačiau būtent šis mastelio skirtumas suformavo savitą Vilniaus modernizmo veidą – racionalų, funkcionalų, santūrų.

Antakalnio kolonija – modernizmas kaip sistema

Moderniausias ir architektūriškai brandžiausias Vilniaus tarpukario kompleksas laikomas Antakalnio kolonija.
1928–1932 m. kvartale tarp T. Kosciuškos, Olandų ir M. Dobužinskio gatvių pagal architekto Franciszko Wojciechowskio projektą buvo pastatyti 25 sublokuoti gyvenamieji namai.

Tai buvo kooperatinis projektas, skirtas Viešųjų darbų administracijos darbuotojams – ne prabangai, o patogiam, racionaliam gyvenimui. Kiekvienas namas suplanuotas kaip atskiras butas per du aukštus, o namai sujungti į trumpas, ritmiškas eiles. Aiškios formos, jokios dekoratyvinės perteklinės puošybos, funkcionalus išplanavimas ir vientisa urbanistinė idėja.

Antakalnio kolonija išsiskiria tuo, kad tai ne pavieniai modernistiniai namai, o vientisas kvartalas, kuriame architektūra veikia kaip sistema – tai reta Vilniaus kontekste.

Kai kalbame apie Lietuvos modernizmą, dažniausiai pirmiausia minimas Kaunas. Tačiau Vilnius taip pat turi savo modernizmo istoriją – santūresnę, ekonomiškesnę, bet ne mažiau vertingą. Ji atsiskleidžia ne reprezentaciniuose pastatuose, o gyvenamuosiuose kvartaluose, kuriuose modernizmas buvo skirtas kasdieniam gyvenimui.

Kodėl modernist parduotuvė būtent Antakalnio kolonijoje?

Antakalnio kolonija mums svarbi ne tik architektūriškai, bet ir filosofiškai. Tai vieta, kur modernizmas nebuvo demonstratyvus – jis buvo skirtas gyvenimui. Būtent toks požiūris artimas ir mūsų kuriamiems daiktams: aiškios formos, sąžiningos medžiagos, ilgaamžiškumas ir kasdienis naudojimas.

Čia modernizmas nėra muziejinė vertybė – jis vis dar gyvas.
Tai kvartalas, kuriame architektūra leidžia sulėtėti, pastebėti ritmą, šviesą, proporcijas. Todėl ši vieta natūraliai tapo mūsų namais Vilniuje. Ši vieta nepelnytai yra pamiršta..

Toliau – daugiau Vilniaus modernizmo

Vilniuje yra ir daugiau svarbių modernizmo taškų – Naujamiestyje, Žvėryne, M. K. Čiurlionio gatvėje, Pamėnkalnio ar Kalinausko gatvėse. Apie juos pasidalinsime kitame įraše.

Šįkart – Antakalnio kolonija. Kaip tylus, bet labai tikslus Vilniaus modernizmo sakinys.

Vilniaus modernizmas – gyvenimo architektūra

Vilniaus modernizmui būdingas ekonomiškumas:
namai dažnai buvo dalijami į du ar daugiau butų, savininkai vieną jų nuomodavo, kad galėtų grąžinti paskolas. Tai architektūra, gimusi iš realių poreikių, ne reprezentacijos.

Skirtingai nei Kaune, čia mažiau privačių vilų, daugiau racionalių keliabučių, mažesnis mastelis, bet labai aiški architektūrinė kalba. Šis modernizmas artimesnis Varšuvos architektūros tradicijai – aštresnis, funkcionalesnis, santūresnis.